Radonas
Radiacija yra visur: 0,005 mikrosiverto kasnakt žmogų apšvitina greta jo lovoje miegantis žmogus. Taip per 1.001 naktį galima gauti 5 mikrosivertų radiacijos dozę. Maždaug tokią pačią dozę gauname per vieną parą iš radono, kurio yra visur.
Didžiausia dalis - natūrali
"Didžiausią jonizuojančios spinduliuotės dalį žmogus gauna natūraliai", - sako Gendrutis Morkūnas, Radiacinės saugos centro direktoriaus pavaduotojas.
Beveik ketvirtį amžiaus radiacijos problemas nagrinėjantis fizikas, kelių knygų ir daugelio straipsnių šiais klausimais autorius teigia, jog vidutiniškai Lietuvos gyventojas per metus gauna maždaug 2,5 milisiverto radiacijos dozę.
"Tyrimai rodo, kad pakelį cigarečių per dieną surūkantis žmogus savo gyvenimą sutrumpina šešeriais metais. 15% procentų daugiau nei dera sveriantis žmogus gyvena vidutiniškai dvejais metais trumpiau. Trisdešimt metų kasmet darbe gavusio 3 milisivertus radiacijos žmogaus gyve nimas sutrumpėja 123 dienom", - visiems suprantama kalba paaiškina mokslininkas.
Didžiąją dalį iš to pustrečio milisiverto radiacijos, kurią kiekvieno Lietuvos gyventojo organizmas gauna kasmet, lemia patalpose esantis radonas ir kosmoso spinduliuotė. Jei kosmoso radiaciją dar kartais ir prisimename, tai radono skleidžiama jonizuojanti spinduliuotė mažai kam atrodo problema. Nors ji sudaro maždaug pusę mūsų metų dozės.
"Visai nekenksmingų radiacijos dozių nebūna, - teigia p. Morkūnas. – Galime kalbėti apie nepavojingas nuodingų medžiagų koncentracijas, saugų greitį, nekenksmingą triukšmo lygį. Tokio nepavojingo jonizuojančios spinduliuotės lygio nebūna. Kita vertus, radiacijos pašalinti taip pat neįmanoma. Radioaktyviųjų medžiagų yra visur. Kitas klausimas – kiek?"....
Kas tas radonas?
Periodinėje elementų lentelėje 86 numeriu pažymėtas radonas išsiskiria iš visų radioaktyviųjų medžiagų. Tai inertinės dujos.
"Kasdieniame gyvenime radonas kelia daugiausia rūpesčių iš visų radioaktyviųjų medžiagų", - teigia p. Morkūnas.
Visi kiti radioaktyviojo urano skilimo produktai yra kietos medžiagos. Kelių rūšių urano, torio, radžio, polonio, bismuto, švino daleles, kurių gausu natūralioje gamtinėje aplinkoje, gali nuplauti vanduo, grunte esančios radioaktyviosios medžiagos dažniausiai nekelia jokio pavojaus sveikatai. O radono dujos skverbiasi visur.
Radonas yra sudėtinė mūsų kvėpuojamo oro dalis, jis nuolat patenka į plaučius ir juos švitina. Radiacinės saugos specialistų teigimu, plaučiams didžiausią žalą daro radono skilimo produktai, kurie jau yra kietos medžiagos. Polonis, bismutas, radioaktyvusis švinas nusėda plaučiuose. Kuo smulkesnė dalelė, tuo giliau ji gali prasismelkti į plaučius ir ten užstrigusi visą laiką mus švitinti. Tai gali sukelti plaučių vėžį.
Radiologų skaičiavimais, Lietuvoje nuo radono sukelto plaučių vėžio kasmet miršta apie pusantro šimto žmonių.
Atvirame ore radono dujų nėra daug. Išsiskyrusį iš grunto radoną nuneša vėjas.
"Įdomu pažymėti, kad skirtingais metų laikais bei skirtingu oru iš grunto išsiskiria skirtingas radono kiekis, - teigia Laima Pilkytė, Radiacinės saugos centro darbuotoja. – Radono išsiskyrimą labai veikia vanduo. Po ilgos sausros staiga pradėjus lyti, grunte susikaupęs radonas tiesiog siūbteli į išorę. Panašūs procesai vyksta ir pavasarį, tirpstant žiemos įšalui. Tokį radono išsiskyrimą ir foninės radiacijos padidėjimą gali fiksuoti ir nelabai jautrūs prietaisai."
Tačiau daugiausia radonas kaupiasi patalpose. Jo yra visuose pastatuose. Skiriasi tik radono kiekis.
“Jaunystės eliksyras”
Apie radioaktyvumą mokslininkai prabilo XIX ir XX a. sąvartoje. Iš pradžių kaip apie įdomų reiškinį, kurio neigiamas poveikis įvertintas ne iš karto. Rentgeno spinduliai būdavo demonstruojami aukštuomenės vakarėliuose, ir ne viena dama garbintojams noriai rodydavo savo rankelės kauliukų vaizdą.
1912 m. viena amerikiečių bendrovė užpatentavo vadinamąjį atjauninimo prietaisą, kuris geriamąjį vandenį prisodrindavo radono. Per du dešimtmečius išpopuliarėjęs “jaunystės eleksyras” pareikalavo aukų, tarp kurių plačiausiai išgarsėjo sportininkas ir milijonierius Ebenas Baiersas. Jis ketverius metus nuolat gėrė radono prisodrintą vandenį. Atsijauninti siekęs vyriškis mirė baisiose kančiose – spinduliuotė buvo “suėdusi” jo žandikaulį. Baiersas buvo tik pirmoji auka gana ilgame radoną gėrusiųjų ir taip atjaunėti troškusiųjų sąraše.
Dar prieš porą dešimtmečių sanatorijose buvo siūlomos skausmą malšinančios radono vonios. Jų nauda šiandien labai abejojama, bent jau Europos Sąjungos šalyse tokios gydymo procedūros neberekomenduojamos. Anksčiau rentgeno spinduliais mėginta gydyti ir psichikos negalias.
Apskritai apie radiaciją uždarose erdvėse galime kalbėti nuo XVI a. Tuomet pastebėta, jog kai kuriose Vokietijos ir Čekijos sidabro kasyklose nuo plaučių ligų miršta daug kalnakasių. Buvo aišku, kad tai darbo po žeme padarinys. Tik XX a. pateiktas ir mokslinis paaiškinimas – beveik pusė kalnakasių mirė nuo plaučių vėžio, kurį sukėlė radioaktyviosios radono dujos.
XX a. pradžioje anglų mokslininkai pastebėjo, jog kai kurios statybinės medžiagos būna radioaktyvios, matavimai parodė, kad radioaktyvumas patalpose dažnai būna kelis kartus didesnis negu lauke. Tai buvo lyg tolima įžanga į radono kiekio matavimus patalpose, kuriuos apie 1970 m. pradėjo Švedijos radiacinės saugos institutas.
Švedai yra ištyrę apie 6% viso šalies gyvenamojo fondo – 240 tūkst. butų. Iki 1982 m. vidutinis radono aktyvumas Švedijos butuose buvo 80 bekerelių kubiniame metre, o individualiuose namuose 143 bekereliai. Švedai nusprendė mažinti radoną patalpose, 1982 m. pradėtas vajus davė vaisių. Naujuosiuose švedų namuose radono užfiksuojama apie 50 bekerelių.
Radonas mūsų namuose
"Lietuvoje namuose radono koncentraciją pradėjome matuoti maždaug prieš dešimtmetį, - pasakoja p. Morkūnas. – Iš pradžių manyta, kad Lietuvoje radono problema nėra aktuali. Pamenu, beveik prieš dvidešimt metų profesorius Boleslovas Styra viename seminare ragino imtis radono patalpose tyrimų. Tuomet visi jaunieji radiologai tik šypsojosi – ką čia radonas, mes tyrinėjame Ignalinos jėgainės radiaciją. Paskui dėmesį sutelkėme į Černobylio avarijos pasekmes. Ir tik gerokai vėliau supratome, kad Ignalinos, Černobylio radiacija yra smulkmena, palyginti su radonu."
Kadangi Lietuvoje daug medinių namų, atrodė, kad radono problemų neturėtų kilti. Tačiau, pasirodo, dauguma radono į namus patenka ne iš oro, statybinių medžiagų ar vandentiekio. Per 60% namuose besikaupiančio radono patenka iš grunto.
"Kiekvienas namas, ypač jo rūsys, yra lyg į žemę nuleistas dūmtraukis, - sako p. Morkūnas. – Į tuščią rūsio ertmę iš grunto patekęs radonas per įvairius plyšius, ventiliacijos kanalus kyla ir į gyvenamąsias patalpas. Kone visi grunto oro srautai yra nukreipti į namo vidų. Pirmame aukšte radono būna daugiausia, paprastai kuo aukščiau, tuo šių radioaktyviųjų dujų mažėja."
Individualiuose namuose radono koncentracija paprastai būna didesnė negu daugiabučiuose. Štai Vilniuje individualiuose namuose radono koncentracija vidutiniškai siekia 70 bekerelių, o daugiabučiuose paprastai neviršija 30 bekerelių.
"Lietuvoje radono koncentraciją matavome keliuose šimtuose namų įvairiausiose vietovėse, - pasakoja dažniausiai šiuos tyrimus atliekanti p. Pilkytė. – Žmonės dažniausiai supranta mūsų tyrimų svarbą, saugo tas keliom savaitėm jų namuose paliekamas specialias kameras, kuriose yra radono kiekį fiksuojantys elektretai – tai yra specialiai įelektrintos plastmasinės plokštelės."
Ribinė koncentracija
Vidutinis radono kiekis Lietuvos namuose – 55 bekereliai. Tai kiek daugiau nei pasaulio vidurkis (40 bekerelių). Tačiau mūsų namai radono koncentracijos požiūriu vidutiniškai yra švaresni negu suomių, švedų, norvegų ar austrų.
Įvairiuose Lietuvos regionuose radono koncentracija namuose gana skiriasi. Didesnė nei vidutinė radono koncentracija pastebima Šiaurinėje Vilniaus apskrities dalyje bei Utenos apskrityje.
"Čia gausu grunto orui pralaidžių kalvų, - sako p. Morkūnas. – Per žvyrą, stambų smėlį radonas nesunkiai patenka į namus."
Daugiausia radono esama Biržų ir Pasvalio rajonų namuose. Šiame regione yra nemažai smegduobių, karstiniai procesai išplauna nemažas požemines ertmes, kur besikaupiantis radonas vėliau per gruntą patenka ir į namus. Biržų ir Pasvalio rajonuose vidutinė radono koncentracija viršija 100 bekerelių kubiniame metre.
"Nerimauti reiktų, jeigu jūsų namuose radono koncentracija viršija 400 bekerelių, - savo gimtojo rajono gyventojus norėtų nuraminti p. Morkūnas. – Nors Biržų rajone esama ir namų, kur tokia ribinė koncentracija pasiekta. Mes negalime uždrausti žmonėms gyventi savo namuose, net jeigu ten yra ir didelė radono koncentracija. Tegalime tik perspėti juos, paaiškinti, kokie pavojai gresia. Rekomenduojame, kaip mažinti radono kiekį. Žinoma, jeigu darbo vietoje rastume didesnę nei leistina radono koncentraciją, tada jau galime reikalauti imtis priemonių."
O štai kai kuriose Švedijos vietovėse oficialiai neįmanoma užregistruoti savo namo, jeigu nėra atlikti radono kiekio matavimai. Tai reiškia, kad tokio namo neįmanoma parduoti, jo negalima nuomoti.
"Kol kas fizinių asmenų prašymu radono kiekį namuose matuojame nemokamai, - sako p. Pilkytė. – Turime švedų padovanotą aparatūrą, reikalingų medžiagų. Nežinia, kaip bus, kai baigsis šie ištekliai."
Kaip saugotis?
"Radono yra visur, skiriasi tik jo kiekis, - primena p. Morkūnas. – Kai kuriuose Lietuvos namuose šių dujų koncentraciją reiktų mažinti. Tačiau radonas neturi nei kvapo, nei spalvos, jo kiekį galima išmatuoti tik specialiais prietaisais. Be to, nepamirškime, kad radono neįmanoma išvėdinti."
Radono kiekį namuose kontroliuoti galima įvairiausiais būdais – visų pirma sandarinant grindis, rūsio sienas. Esama ir išradingesnių priemonių. Pavyzdžiui, šalia namo, kur kaupiasi per daug radono, iškasamas šulinys, kurio apačioje paliekama skylių. Iš grunto radonas pirmiausia kaupiasi ne namo apačioje, o šiame šulinyje. Viršuje įtaisomas ventiliatorius, kuris radoną išsiurbia.
Prevencija visada naudingesnė, negu kova su įsišaknijusia problema. Ši taisyklė galioja ir radonui. Tad statant namą vietovėje, kur gali būti didesnė radono koncentracija grunte, pirmiausia reiktų pagalvoti apie išorinių rūsio sienų, grindų sandarumą. Lietuvoje jau pradedami ir grunto radioaktyvumo tyrimai, kartais kubiniame metre randama per 100 tūkst. bekerelių radono.
***
SIVERTAS (Sv) – santykinis jonizuojančios spinduliuotės poveikio stiprumo vienetas, pavadintas švedų mokslininko R.M.Sieverto garbei. Lietuvos gyventojas per metus iš kosmoso spinduliuotės vidutiniškai gauna 380 mikrosivertų (0,38 milisiverto), skrisdamas iš Vilniaus į Londoną žmogus gauna 3,8 mikrosiverto.
BEKERELIS (Bq) – radioaktyviosios medžiagos aktyvumo vienetas, pavadintas prancūzų mokslininko A.Becquerelio garbei. Bekerelis rodo, kiek per vieną sekundę suskyla atomų. Vieno kilogramo kalio trąšų radiacinis aktyvumas gali siekti iki 20.000 bekerelių
Periodinėje elementų lentelėje 86 numeriu pažymėtas radonas išsiskiria iš visų radioaktyviųjų medžiagų. Tai inertinės dujos.
"Kasdieniame gyvenime radonas kelia daugiausia rūpesčių iš visų radioaktyviųjų medžiagų", - teigia p. Morkūnas.
Visi kiti radioaktyviojo urano skilimo produktai yra kietos medžiagos. Kelių rūšių urano, torio, radžio, polonio, bismuto, švino daleles, kurių gausu natūralioje gamtinėje aplinkoje, gali nuplauti vanduo, grunte esančios radioaktyviosios medžiagos dažniausiai nekelia jokio pavojaus sveikatai. O radono dujos skverbiasi visur.
Radonas yra sudėtinė mūsų kvėpuojamo oro dalis, jis nuolat patenka į plaučius ir juos švitina. Radiacinės saugos specialistų teigimu, plaučiams didžiausią žalą daro radono skilimo produktai, kurie jau yra kietos medžiagos. Polonis, bismutas, radioaktyvusis švinas nusėda plaučiuose. Kuo smulkesnė dalelė, tuo giliau ji gali prasismelkti į plaučius ir ten užstrigusi visą laiką mus švitinti. Tai gali sukelti plaučių vėžį.
Radiologų skaičiavimais, Lietuvoje nuo radono sukelto plaučių vėžio kasmet miršta apie pusantro šimto žmonių.
Atvirame ore radono dujų nėra daug. Išsiskyrusį iš grunto radoną nuneša vėjas.
"Įdomu pažymėti, kad skirtingais metų laikais bei skirtingu oru iš grunto išsiskiria skirtingas radono kiekis, - teigia Laima Pilkytė, Radiacinės saugos centro darbuotoja. – Radono išsiskyrimą labai veikia vanduo. Po ilgos sausros staiga pradėjus lyti, grunte susikaupęs radonas tiesiog siūbteli į išorę. Panašūs procesai vyksta ir pavasarį, tirpstant žiemos įšalui. Tokį radono išsiskyrimą ir foninės radiacijos padidėjimą gali fiksuoti ir nelabai jautrūs prietaisai."
Tačiau daugiausia radonas kaupiasi patalpose. Jo yra visuose pastatuose. Skiriasi tik radono kiekis.
“Jaunystės eliksyras”
Apie radioaktyvumą mokslininkai prabilo XIX ir XX a. sąvartoje. Iš pradžių kaip apie įdomų reiškinį, kurio neigiamas poveikis įvertintas ne iš karto. Rentgeno spinduliai būdavo demonstruojami aukštuomenės vakarėliuose, ir ne viena dama garbintojams noriai rodydavo savo rankelės kauliukų vaizdą.
1912 m. viena amerikiečių bendrovė užpatentavo vadinamąjį atjauninimo prietaisą, kuris geriamąjį vandenį prisodrindavo radono. Per du dešimtmečius išpopuliarėjęs “jaunystės eleksyras” pareikalavo aukų, tarp kurių plačiausiai išgarsėjo sportininkas ir milijonierius Ebenas Baiersas. Jis ketverius metus nuolat gėrė radono prisodrintą vandenį. Atsijauninti siekęs vyriškis mirė baisiose kančiose – spinduliuotė buvo “suėdusi” jo žandikaulį. Baiersas buvo tik pirmoji auka gana ilgame radoną gėrusiųjų ir taip atjaunėti troškusiųjų sąraše.
Dar prieš porą dešimtmečių sanatorijose buvo siūlomos skausmą malšinančios radono vonios. Jų nauda šiandien labai abejojama, bent jau Europos Sąjungos šalyse tokios gydymo procedūros neberekomenduojamos. Anksčiau rentgeno spinduliais mėginta gydyti ir psichikos negalias.
Apskritai apie radiaciją uždarose erdvėse galime kalbėti nuo XVI a. Tuomet pastebėta, jog kai kuriose Vokietijos ir Čekijos sidabro kasyklose nuo plaučių ligų miršta daug kalnakasių. Buvo aišku, kad tai darbo po žeme padarinys. Tik XX a. pateiktas ir mokslinis paaiškinimas – beveik pusė kalnakasių mirė nuo plaučių vėžio, kurį sukėlė radioaktyviosios radono dujos.
XX a. pradžioje anglų mokslininkai pastebėjo, jog kai kurios statybinės medžiagos būna radioaktyvios, matavimai parodė, kad radioaktyvumas patalpose dažnai būna kelis kartus didesnis negu lauke. Tai buvo lyg tolima įžanga į radono kiekio matavimus patalpose, kuriuos apie 1970 m. pradėjo Švedijos radiacinės saugos institutas.
Švedai yra ištyrę apie 6% viso šalies gyvenamojo fondo – 240 tūkst. butų. Iki 1982 m. vidutinis radono aktyvumas Švedijos butuose buvo 80 bekerelių kubiniame metre, o individualiuose namuose 143 bekereliai. Švedai nusprendė mažinti radoną patalpose, 1982 m. pradėtas vajus davė vaisių. Naujuosiuose švedų namuose radono užfiksuojama apie 50 bekerelių.
Radonas mūsų namuose
"Lietuvoje namuose radono koncentraciją pradėjome matuoti maždaug prieš dešimtmetį, - pasakoja p. Morkūnas. – Iš pradžių manyta, kad Lietuvoje radono problema nėra aktuali. Pamenu, beveik prieš dvidešimt metų profesorius Boleslovas Styra viename seminare ragino imtis radono patalpose tyrimų. Tuomet visi jaunieji radiologai tik šypsojosi – ką čia radonas, mes tyrinėjame Ignalinos jėgainės radiaciją. Paskui dėmesį sutelkėme į Černobylio avarijos pasekmes. Ir tik gerokai vėliau supratome, kad Ignalinos, Černobylio radiacija yra smulkmena, palyginti su radonu."
Kadangi Lietuvoje daug medinių namų, atrodė, kad radono problemų neturėtų kilti. Tačiau, pasirodo, dauguma radono į namus patenka ne iš oro, statybinių medžiagų ar vandentiekio. Per 60% namuose besikaupiančio radono patenka iš grunto.
"Kiekvienas namas, ypač jo rūsys, yra lyg į žemę nuleistas dūmtraukis, - sako p. Morkūnas. – Į tuščią rūsio ertmę iš grunto patekęs radonas per įvairius plyšius, ventiliacijos kanalus kyla ir į gyvenamąsias patalpas. Kone visi grunto oro srautai yra nukreipti į namo vidų. Pirmame aukšte radono būna daugiausia, paprastai kuo aukščiau, tuo šių radioaktyviųjų dujų mažėja."
Individualiuose namuose radono koncentracija paprastai būna didesnė negu daugiabučiuose. Štai Vilniuje individualiuose namuose radono koncentracija vidutiniškai siekia 70 bekerelių, o daugiabučiuose paprastai neviršija 30 bekerelių.
"Lietuvoje radono koncentraciją matavome keliuose šimtuose namų įvairiausiose vietovėse, - pasakoja dažniausiai šiuos tyrimus atliekanti p. Pilkytė. – Žmonės dažniausiai supranta mūsų tyrimų svarbą, saugo tas keliom savaitėm jų namuose paliekamas specialias kameras, kuriose yra radono kiekį fiksuojantys elektretai – tai yra specialiai įelektrintos plastmasinės plokštelės."
Ribinė koncentracija
Vidutinis radono kiekis Lietuvos namuose – 55 bekereliai. Tai kiek daugiau nei pasaulio vidurkis (40 bekerelių). Tačiau mūsų namai radono koncentracijos požiūriu vidutiniškai yra švaresni negu suomių, švedų, norvegų ar austrų.
Įvairiuose Lietuvos regionuose radono koncentracija namuose gana skiriasi. Didesnė nei vidutinė radono koncentracija pastebima Šiaurinėje Vilniaus apskrities dalyje bei Utenos apskrityje.
"Čia gausu grunto orui pralaidžių kalvų, - sako p. Morkūnas. – Per žvyrą, stambų smėlį radonas nesunkiai patenka į namus."
Daugiausia radono esama Biržų ir Pasvalio rajonų namuose. Šiame regione yra nemažai smegduobių, karstiniai procesai išplauna nemažas požemines ertmes, kur besikaupiantis radonas vėliau per gruntą patenka ir į namus. Biržų ir Pasvalio rajonuose vidutinė radono koncentracija viršija 100 bekerelių kubiniame metre.
"Nerimauti reiktų, jeigu jūsų namuose radono koncentracija viršija 400 bekerelių, - savo gimtojo rajono gyventojus norėtų nuraminti p. Morkūnas. – Nors Biržų rajone esama ir namų, kur tokia ribinė koncentracija pasiekta. Mes negalime uždrausti žmonėms gyventi savo namuose, net jeigu ten yra ir didelė radono koncentracija. Tegalime tik perspėti juos, paaiškinti, kokie pavojai gresia. Rekomenduojame, kaip mažinti radono kiekį. Žinoma, jeigu darbo vietoje rastume didesnę nei leistina radono koncentraciją, tada jau galime reikalauti imtis priemonių."
O štai kai kuriose Švedijos vietovėse oficialiai neįmanoma užregistruoti savo namo, jeigu nėra atlikti radono kiekio matavimai. Tai reiškia, kad tokio namo neįmanoma parduoti, jo negalima nuomoti.
"Kol kas fizinių asmenų prašymu radono kiekį namuose matuojame nemokamai, - sako p. Pilkytė. – Turime švedų padovanotą aparatūrą, reikalingų medžiagų. Nežinia, kaip bus, kai baigsis šie ištekliai."
Kaip saugotis?
"Radono yra visur, skiriasi tik jo kiekis, - primena p. Morkūnas. – Kai kuriuose Lietuvos namuose šių dujų koncentraciją reiktų mažinti. Tačiau radonas neturi nei kvapo, nei spalvos, jo kiekį galima išmatuoti tik specialiais prietaisais. Be to, nepamirškime, kad radono neįmanoma išvėdinti."
Radono kiekį namuose kontroliuoti galima įvairiausiais būdais – visų pirma sandarinant grindis, rūsio sienas. Esama ir išradingesnių priemonių. Pavyzdžiui, šalia namo, kur kaupiasi per daug radono, iškasamas šulinys, kurio apačioje paliekama skylių. Iš grunto radonas pirmiausia kaupiasi ne namo apačioje, o šiame šulinyje. Viršuje įtaisomas ventiliatorius, kuris radoną išsiurbia.
Prevencija visada naudingesnė, negu kova su įsišaknijusia problema. Ši taisyklė galioja ir radonui. Tad statant namą vietovėje, kur gali būti didesnė radono koncentracija grunte, pirmiausia reiktų pagalvoti apie išorinių rūsio sienų, grindų sandarumą. Lietuvoje jau pradedami ir grunto radioaktyvumo tyrimai, kartais kubiniame metre randama per 100 tūkst. bekerelių radono.
***
SIVERTAS (Sv) – santykinis jonizuojančios spinduliuotės poveikio stiprumo vienetas, pavadintas švedų mokslininko R.M.Sieverto garbei. Lietuvos gyventojas per metus iš kosmoso spinduliuotės vidutiniškai gauna 380 mikrosivertų (0,38 milisiverto), skrisdamas iš Vilniaus į Londoną žmogus gauna 3,8 mikrosiverto.
BEKERELIS (Bq) – radioaktyviosios medžiagos aktyvumo vienetas, pavadintas prancūzų mokslininko A.Becquerelio garbei. Bekerelis rodo, kiek per vieną sekundę suskyla atomų. Vieno kilogramo kalio trąšų radiacinis aktyvumas gali siekti iki 20.000 bekerelių